Reinhard Veser
„Frankfurter Allgemeine Zeitung“, 2012 m. gegužės 8 d.

Atsakymas: Aš nestatyčiau abiejų valstybių ant vieno laiptelio. Jos dar ir dabar stipriai skiriasi viena nuo kitos. Baltarusijos vadovybė žingsnis po žingsnio parduoda šalies suverenitetą Rusijai, o Ukraina yra valstybė, kuri nori likti valstybe. Blogai yra tai, kad jos vidinė politika yra sunkiai suderinama su europiniais standartais. Mes, europiečiai, turėtume laikytis vieningos, kaip kad laikomės Baltarusijos atžvilgiu. Ukrainai turi būti daromas visas įmanomas humanitarinis ir politinis spaudimas, kad situacija dėl opozicijos lyderės Julijos Timošenko būtų kaip įmanoma greičiau išspręsta. Ukrainoje egzistuoja tikra opozicija ir mes turime daryti viską, kad rinkimus rudenį stebėtų kuo daugiau stebėtojų. Turime aiškiai parodyti, kad Asociacijos sutartis su Ukraina dėl narystės Europos Sąjungos valstybėse bus ratifikuota tik tada, kai elgesys su opozicijos lydere ir rinkimų rezultatais atitiks demokratines normas. Dėl Baltarusijos nesu toks optimistiškas. Nematau jokių naujų elgesio idėjų su žmogumi ir režimu, kurie yra absoliučiai nepatikimi. Ką mes galime padaryti – parodyti dėmesio Baltarusijos piliečiams ir remti įvairų demokratinį judėjimą šalyje.

Klausimas: Nemanote, kad tai pavojinga, nes ir Ukraina paseks Baltarusijos keliu, jei Europos Sąjunga dėl politinių motyvų negali bendradarbiauti su dabartiniu režimu Kijeve?

Atsakymas: Ukrainos valdžios veiksmų logika gali iš tiesų iki to privesti, kad nematydama kitos išeities ji pasirinks Rusijos planuojamą Eurazijos Sąjungą – idėją, kurią Europos Sąjunga turėtų rimčiau vertinti. Tai yra iššūkis mums – neleisti Ukrainos vadovybei izoliuotis nuo Europos. Šiuo klausimu turi būti kalbama su jais.

Klausimas: Ar pasikeis Europos Sąjungos santykiai su Rusija Putinui vėl tapus prezidentu? Kokius signalus Rusijai turėtų siųsti ES jo kadencijai prasidedant?

Atsakymas: Manau, Putinas visada valdė Rusiją, nepaisant to, kokį postą jis užėmė – ministro pirmininko ar prezidento. Todėl svarbiausia signalizuoti vieningą ES poziciją. ES turi kalbėti vienu balsu. Rusijos atžvilgiu ES savo viduje neturėtų toleruoti tokios dvišalės politikos, kaip tai anksčiau darė kai kurios šalys. Tai kenkia ES, ar tai būtų dėl žmogaus teisių, ar derybose dėl Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo.

Klausimas: Europos Sąjungoje dabar atrodo, kad griežta fiskalinio pakto ir biudžeto disciplinos politika patiria spaudimą. Kaip tai vertinate Jūs, atstovas valstybės, kuri pati vykdė labai griežtą taupymo politika?

Atsakymas: Fiskalinio pakto priešininkai vykdo stručio politiką: įkiša galvą į smėlį ir nebemato, kokia situacija aplink. Mes remiame čia Vokietijos poziciją. Kovo pradžioje pasirašytas paktas patvirtino visoms šalims tam tikras žaidimo taisykles, kurios galioja pirmiausiai eurozonos narėms. Manome, kad tai yra vienintelis kelias: tiksliai skaičiuoti ir neišleisti daugiau pinigų, nei uždirbama. Tie, kurie sako, kad paktas nėra geras, nesiūlo nieko kito.

Klausimas: Ar Lietuvai euras išvis dar patrauklus, kai dėl įvykių Prancūzijoje biudžeto disciplinos pozicija darosi vis silpnesnė?

Atsakymas: Mums patrauklus ne tiek pats euras, kiek kriterijai, pagal kuriuos šalis gali tapti eurozonos nare. Fiskalinis paktas šiuos kriterijus sustiprina.

Klausimas: Ar tai reiškia, kad euras prarastų savo patrauklumą, jei šie kriterijai būtų sušvelninti?

Atsakymas: Kai norima įstoti į kokį nors klubą ir pastebima, kad ten ne visi laikosi taisyklių, jis, žinoma, praranda savo patrauklumą. Kita vertus, krizės metu patys matėme, kad eurozonos narės, nepaisant visko, galėjo visada skolintis pinigų už gerokai patrauklesnes palūkanas nei Lietuva. Kad ir kas būtų kalbama, kad ir kas norėtų palaidoti eurą ar ES, pasitikėjimas tais, kurie jai priklauso, yra visada didesnis nei tais, kurie yra už jos ribų.